Magnis pasisavinamas per odą – kaip tai veikia?

Žmonės šimtmečius naudojo odą kaip tiesioginį kelią į organizmą, ir tik neseniai pradėjome suprasti, kuo tai pagrįsta moksliškai.

Vietinis magnio, mineralinių medžiagų tiekimo į organizmą per odą metodas, iš pradžių gali atrodyti paslaptingas ir naujas, tačiau jis pagrįstas ir senais principais, ir naujausiais mokslo pasiekimais.

Ar kada nors naudojote pleistrą, kuris padėjo mesti rūkyti arba malšino skausmą? O kaip dėl Beno Gėjaus? O kaip dėl brangaus odos kremo, kurį nusipirkote norėdami suteikti odai sveiko švytėjimo?

Jei naudojote arba esate susipažinę su kuriuo nors iš šių produktų, vadinasi, žinote pagrindines sąvokas, kuriomis grindžiamas magnio naudojimas.

KAUP MAGNIS ABSORBUOJAMAS PER ODĄ?

Oda, didžiausias kūno organas, atlieka tris pagrindines funkcijas:

• Temperatūros kontrolė
• Detoksikacija
• Barjerinė funkcija

Nors viena iš odos funkcijų – barjerinė funkcija – sulaiko vandenį ir drėgmę, o mikrobus ir toksinus praleidžia į vidų, kitos odos funkcijos – temperatūros kontrolė ir detoksikacija – negalėtų vykti, jei oda iš tiesų būtų visiškas barjeras.

Pavyzdžiui, kai prakaituojate, kontroliuojate kūno temperatūrą ir natūraliai per odą šalinate toksinus. Jei galite išstumti toksinus, galite juos ir įtraukti. Vienas iš šio reiškinio pavyzdžių yra tai, kad asmens, kuris reguliariai naudoja pažastų dezodorantą, kurio sudėtyje yra aliuminio, išmatų ar šlapimo tyrime iš tikrųjų bus nustatytas aliuminio kiekis.

ODOS ABSORBACIJOS APBRĖŽIMAS

Iš tikrųjų daugelis medžiagų patenka į organizmą nuo išorinio odos paviršiaus ir patenka į kraujotaką. Kad suprastumėte, kaip tai veikia, įsivaizduokite tankiai išaustą audinį. Nors iš tolo jis gali atrodyti nepralaidus, iš tikrųjų iš arti jis yra labai porėtas. Būtent dėl šios odos porėtumo, kurioje yra milijonai mažyčių angų, ne tik pasišalina prakaitas ir kiti toksinai, bet ir absorbuojasi kai kurios medžiagos.

Šis procesas vadinamas odos absorbcija. Kai medžiaga prasiskverbia pro išorinius odos sluoksnius, ji patenka į limfą ir vietinę kraujagyslių sistemą, o netrukus – į kraują. ¹

Nors dar nėra visiškai išaiškinti tikslūs įsiskverbimo į odą mechanizmai, iškeltos trys hipotezės apie įsiskverbimo būdus:

• tarpląstelinė odos absorbcija, vykstanti tarp “raginio sluoksnio”, išorinio odos sluoksnio, ląstelių.
• tarpląstelinis odos įsisavinimas, kai medžiagos patenka per pačias odos ląsteles.
• odos absorbcija per folikulus ir liaukas, dar vadinama “priedų absorbcija”, kuriai taip pat gali būti būdingas “rezervuaro efektas”, kai medžiagos gali būti kaupiamos liaukose ir ilgainiui absorbuojamos.

ODOS PRALAIDUMAS: GERI IR BLOGI DALYKAI

Vieni įtikinamiausių pasakojimų apie per odą į organizmą patenkančias medžiagas yra iš vyriausybinių agentūrų, kurios aktyviai tiria ir stebi absorbciją per odą savo cheminės saugos skyriuose.

Pasaulio sveikatos organizacijos 2005 m. paskelbtoje ataskaitoje pateikiama labai aiški pozicija dėl odos pralaidumo:

“Nors oda veikia kaip barjeras, ji nėra visiškas barjeras. Daugelis cheminių medžiagų tyčia ar netyčia prasiskverbia į odą ir vyksta odos medžiagų apykaita. Dėl didelio odos paviršiaus ploto kai kuriais poveikio atvejais oda gali būti pagrindinis patekimo į organizmą kelias.”

Šis “pagrindinis patekimo kelias” kelia susirūpinimą daugeliu atvejų, kai toksinės medžiagos patenka į orą, vandenį ir net miesto vandentiekį.

• Kalifornijos aplinkos apsaugos agentūra išleido ataskaitą “Chloruotos cheminės medžiagos jūsų namuose”, kurioje įspėjama apie chlorintų cheminių medžiagų keliamą vėžio riziką. Agentūra paskelbė pareiškimą: “Ilgai prausiantis po karštu dušu tipiškoje mažoje dušo kabinoje gali gerokai padidėti chloroformo poveikis. Jei naudojatės patalpose esančiomis spa, sūkurinėmis voniomis ar plaukimo baseinais, taip pat tikėtina, kad būsite veikiami didelio chloroformo kiekio”.²
• Kanados Sveikatos apsaugos tarnyba (Health Canada) apskaičiavo, kad tam tikrų toksiškų angliavandenilių poveikis odai Didžiuosiuose ežeruose gali būti toks pat pavojingas, kaip ir oralinis poveikis, ir paskelbė perspėjimus maudytis mėgstantiems žmonėms, ypač tiems, kurie yra nudegę saulėje, nes tai gali padidinti absorbciją. ³
• Darbuotojų sauga yra problema. Įvairių pramonės šakų darbuotojai apsinuodijo, kai kuriais atvejais mirtinai, medžiagomis, patekusiomis tik per odą į kraujotaką, pavyzdžiui, per odą patekus švino benzinui ir insekticidams.
• Europos Komisija ir Pasaulio sveikatos organizacija yra išleidusios rekomendacinius dokumentus, tokius kaip “Derminės absorbcijos rekomendacijos” ir Tarptautinės cheminės saugos programos aplinkos sveikatos kriterijai, kuriais siekiama nurodyti agentūroms, kaip apsaugoti darbuotojus nuo toksiškų junginių poveikio.

Nors tokios vyriausybinės agentūros, kaip pirmiau minėtosios, stengiasi sustabdyti cheminių medžiagų patekimą per odą, per odą pernešamų vaistų tiekimo metodais siekiama ja pasinaudoti. Transderminiai pleistrai gaminami kaip nikotino, hormonų, skausmą malšinančių ir kitų vaistų tiekimo sistemos.

Šie metodai geidžiami dėl akivaizdžių pranašumų, palyginti su geriamaisiais vaistais, kuriuos žurnale “Molecular Interventions” išdėstė farmacijos chemikas Stanley Scheindlinas:

“Pacientai dažnai pamiršta išgerti vaistus, o net ir ištikimiausieji pavargsta ryti tabletes, ypač jei kasdien jų reikia išgerti po kelias. Be to, aplenkiant virškinimo traktą, būtų išvengta dažno virškinimo trakto sudirginimo ir dalinio pirmojo perėjimo inaktyvavimo kepenyse.”

Nors transderminiai vaistai yra gerai žinomi medikų bendruomenėje, skirtumas nuo magnio aliejaus vietinio gydymo, žinoma, yra tas, kad magnis yra žmogaus organizmui būtinas natūralus mineralas. Taigi, naudojant vietinio poveikio magnio aliejaus produktus, gaunami visi transderminio naudojimo privalumai, tačiau nėra jokių trūkumų, susijusių su svetimų medžiagų patekimu į organizmą.

Transderminis magnis yra reikalinga medžiaga. Chemines medžiagas, esančias transderminiuose vaistiniuose preparatuose, organizmo detoksikacijos sistemos aktyviai filtruoja, nukenksmina ir išskiria, o magnis yra laukiamas ir aktyviai įsisavinamas ląstelių.

KOKIA YRA TRANSDERMINIO MAGNIO ISTORIJA?

Žmonės jau šimtmečius naudoja odą kaip tiesioginį kelią į organizmą, ir tik neseniai pradėjome suprasti už to slypintį mokslą.

Transderminio pristatymo istorijaDaugeliui žmonių yra žinomos gydomosios pirčių savybės, jos gana dažnai naudojamos detoksikacijai ir bendrai gerai savijautai. Saunos yra artimiausias šiuolaikinis atitikmuo senovinei “balneologijos” praktikai – gydymo metodui, kurio ištakos siekia antikos laikus.

Iš tikrųjų senovėje buvo taikomos įvairios transderminės terapijos – nuo mineralinių vonių, žolelių kompresų, purvo kompresų iki garų ir prakaito namelių. Šios vietinio poveikio priemonės nebuvo būdingos tik vienai kultūrai, bet buvo daugelio dokumentais patvirtintų visuomenių, paplitusių visame pasaulyje, dalis.

• Homero Odisėjoje jis dažnai mini savo herojų maudymosi įpročius, ne kartą atkreipdamas dėmesį į šio poelgio reikšmę. X a. Paulius iš Eginos, didis gydytojas, viename medicininiame tekste aptaria balneologiją, konkrečiai aprašydamas įvairių formų mineralinius vandenis, skirtus įvairiems negalavimams gydyti.
• Anglijos Bato miesto pavadinimas kilo nuo jame esančių karštųjų mineralinių šaltinių. Tradicinis pasakojimas apie jo atsiradimą pasakoja, kad senovės karaliaus sūnus susirgo raupsais. Išvarytas iš rūmų, jis rado mineralinius vandenis Bate ir grįžęs stebuklingai pasveiko nuo ligos.
• Kai Ponse de Leonas ir Hernando DeSoto naujajame pasaulyje ieškojo “jaunystės fontano”, daugelis spėja, kad atsiradę perdėti pasakojimai rėmėsi gydomosiomis geoterminio šaltinio, kuriame gausu mineralinių medžiagų, savybėmis. Prieš komercializavimą tie patys karštieji šaltiniai buvo vieta, į kurią vietiniai indėnai atnešdavo savo ligonius ar sužeistuosius ir įnirtingai kovodavo, kad apsaugotų tai, kas, jų manymu, buvo šventa žemė.

Naujesnių vietinio ir transderminio gydymo pavyzdžių galima rasti nuo XVIII a. iki XX a. pradžios, kurie galiausiai lėmė šiandien matomą technologinę pažangą. XVIII a. pabaigoje visoje Europoje oda, kaip vartai medicininiam gydymui, tapo vis populiaresnė. Amžiuje, kai atviros žaizdos dažnai sukeldavo infekciją, vietoj rizikingų operacijų buvo pirmenybė teikiama vietinėms priemonėms. Pavyzdžiui, mirkymas sieros mineralų voniose tapo plačiai paplitusiu gydymu nuo podagros, kuris kitu atveju galėjo reikšti amputaciją.

Ankstyvuosiuose Jungtinių Amerikos Valstijų Farmakolegijos (USP) leidimuose buvo keli pleistrai, pastos, tepamos su medžiaginiu rišamuoju dangteliu, kurie yra dabartinių transderminių pleistrų pirmtakai. Taip pat žolininkai naudoja kompresus ir tepalus, pagrįstus augalų gydomosiomis savybėmis.

Šiuolaikinis mokslas ne tik patvirtino, bet ir pasinaudojo tradicinėmis žiniomis apie vaistažolių ir augalų sudedamųjų dalių galią, todėl šiandien atliekami tyrimai tiria odos absorbcijos mechanizmus, palaipsniui patvirtindami dar prieš rašytinę istoriją naudotą gydytojų praktiką.

AR YRA VIETINIO MAGNIO VARTOJIMO TYRIMŲ?

Dr. Normano Shealy, medicinos mokslų daktaro, daktaro Normano Shealy, Amerikos holistinės medicinos asociacijos įkūrėjo, darbas apima šešiolika asmenų, kuriems buvo nustatytas mažas viduląstelinis magnio kiekis.

Dalyviams buvo nurodyta 20 minučių mirkyti kojas su magnio chlorido dribsniais, be to, kartą per dieną visą kūną purkšti magnio aliejumi. Vos po keturių savaičių mirkymo pėdose magnio chloride 75 % dalyvių labai ženkliai padidėjo magnio kiekis ląstelėse.

Antrasis tyrimas, kurį atliko Birmingemo universiteto daktaras DH Waringas, parodė, kad 1 % magnio sulfato tirpalas šiltoje vonioje iš karto paveikė magnio kiekį serume.

Galiausiai Lenkijoje atliktame tyrime buvo konkrečiai nagrinėjamas jonų difuzijos per odą klausimas. Naudodami jonų chromatografiją, mokslininkai in vitro įrodė, kad metalo katijonas magnis iš tiesų gali difunduoti per odą.

Šie Lenkijos mokslininkai nustatė, kad egzistuoja keli absorbcijos keliai:

“Įvairialypė įtaka… metalo jonų pralaidumo laipsniui rodo, kad egzistuoja skirtingi jonų prasiskverbimo per odą keliai. Tai patvirtina ir skirtingos atskirų jonų pernešimo per odą savybės laikui bėgant”.

Pažymėtina, kad šiame tyrime buvo tiriamos tik nedidelės atmosferos koncentracijos, palyginti su daug didesnėmis koncentracijomis, kurios paprastai naudojamos vietiniam gydymui naudojant magnio aliejų.

Taip pat netrūksta teigiamų medicinos specialistų ir vartotojų pranešimų apie naudą sveikatai, gaunamą naudojant magnio chloridą vietiškai. Daugelyje šių pranešimų aprašomas tiesioginis ir stiprus poveikis sveikatai naudojant vietinio poveikio magnio chloridą, ir dažnai juos pateikia asmenys, kurių geriamosios įvairių magnio junginių dozės anksčiau neatitiko jų lūkesčių.

AR GALU PADIDINTI BENDRĄ MAGNIO ALIEJAUS ĮSISAVINIMĄ PER ODĄ?

Yra keletas veiksnių, kurie didina per odą absorbuojamo magnio aliejaus kiekį. Jie yra šie:

• didinamas tepimo plotas
• ilgesnis tepimo ant odos laikas
• dažnesnis tepimas
• įvairi vieta, kurioje tepama, pavyzdžiui, galvos oda ir pažastys, geriau įsisavinamos.
• didesnė tepamos vietos temperatūra
• gerai sudrėkinta oda

Individualūs pasirinkimai priklauso nuo pageidavimų ir individualios reakcijos.

KODĖL REIKIA NAUDOTI MAGNIO ALIEJŲ, JEI MAGNIO YRA MAISTE?

Nors magnio galima gauti iš įvairių šaltinių, tyrimai rodo, kad daugumos mityboje trūksta magnio, o vienas iš penkių su maistu gauna mažiau nei pusę magnio normos.

Kita vertus, geriamiesiems maisto papildams įtakos turi daugybė žarnyne esančių dalykų – nesvarbu, kokio tipo geriamąjį magnį vartojate. Kadangi visas geriamasis magnis gali būti vidurius laisvinantis, dėl sutrumpėjusio tranzito per virškinamąjį traktą galimybės įsisavinti magnį yra ribotos.

Geriamasis magnis gali būti nepatogus ir dėl kiekio, reikalingo tinkamai dozei gauti. Siekiant sumažinti daugiakomponentinių vitaminų dydį ir dozę, į juos paprastai nededama pakankamo magnio kiekio, o patys magnio papildai gali būti dideli.

Atsižvelgiant į šiuos sunkumus ir daugybę veiksnių, kurie gali neigiamai paveikti geriamojo magnio įsisavinimą virškinimo trakte, vietinio magnio nauda akivaizdi.

KERTINIS AKMUO SIEKIANT GYVYBINGOS SVEIKATOS

Nesuskaičiuojama daugybė žmonių naudojasi transderminiais vaistais – nuo skausmą malšinančių vaistų iki antidepresantų ir hormonų pakaitalų, nes negali nuryti tablečių, jų virškinimo sistema sutrikusi arba tiesiog dėl asmeninių priežasčių.

Magnio vartojimas per odą išsprendžia visas šias problemas.

Vietiškai vartojamas magnis:

• yra saugus, patogus, įperkamas ir veiksmingas.
• leidžia maksimaliai padidinti kasdien gaunamą kiekį, nesirūpinant viduriavimu, virškinimu ar papildomų tablečių rijimu kelis kartus per dieną.
• ypač naudingas esant skausmui ir gali būti tepamas tiesiai ant probleminės vietos, o rezultatai pasiekiami iš karto, nelaukiant, kol jis pateks į virškinamąjį traktą.

Kol molekulė ar jonas yra pakankamai mažas, kad prasiskverbtų pro akytą odos paviršių, jis galiausiai pateks į jūsų kraują. Naudojant vietinį magnį pasinaudojama didžiausio kūno organo absorbcinėmis savybėmis ir jis gali būti panaudotas jūsų labui – purškiamas, mirkomas ar masažuojamas.

Oda yra gyvas, kvėpuojantis organas – veiksmingiausias detoksikacijos organas, turintis didžiulį potencialą iš naujo mineralizuoti organizmą. Kas atsitinka, kai sujungiate geriausiai veikiantį žmogaus kūno organą su vienu iš labiausiai gyvybę teikiančių mineralų? Tai kertinis akmuo, padedantis pasiekti gyvybingą sveikatą.

NUORODOS Į TYRIMUS IR ŠALTINIUS

1.	↑	Kielhorn J, Melching-Kollmuß S Mangelsdorf I. Dermal Absorption: WHO/International Programme on Chemical Safety, Environmental Health Criteria. Geneva, Switzerland: World Health Organization; 2005.   http://www.who.int/ipcs/features/2006/ehc235/en/index.html. Accessed August 23, 2010.
2.	↑	Air Resources Board. Chlorinated Chemicals in Your Home. Indoor Air Quality Guideline. California Environmental Protection Agency; May 2001.  http://www.arb.ca.gov/research/indoor/clguide.pdf
3.	↑	Moody RP, Chu I. Dermal exposure to environmental contaminants in the Great Lakes. Environmental Health Perspectives. 1995; 103(9):103–114 http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1518828/.